Neužsimerkime tikrajam gyvenimo grožiui

20.gegužės 2018

Su klounės Rožės vaidmeniu įkūniju tai, kuo žaviuosi: teatrališkumą, eleganciją, moteriškumą. Ir dievaži, kiek senstelėjus galiu tapti panašia į tą klounę Rožę, kuri turi net ir „kleptomaniškų“ pomėgių, tačiau visada yra pasitempusi. Nepaisant to, Rožei nėra netinkamų vietų pasitaisyti pėdkelnes, nerangiai pasikasyti viršugalvį, dėlto, jog kartais ji nė nepastebi aplink esančių žmonių. Šis vaidmuo toks lengvas, taip organiškai užpildantis įvairiausias situacijas.

Klaunados menas suteikė galimybę ugdyti empatijos jausmą. Kuo toliau tuo lengviau suprantu, kada vaidinimą palatoje plėtoti ir žengti tolyn, kada reikia sustoti. Vaidinti klouną ir pasinerti į improvizaciją yra be galo smagu. Klounas yra vaikščiojanti klaida: kartais durys neatsidaro, ar yra įsijuosus stumiamos ne į tą pusę. Didžiausia ir smagiausia problema į kurią pakliūna visi klounai, kaip surasti tinkamiausią vietą atsistoti, kaip nesusvyravus, netrukdant kitiems, užimti būtent savo vietą.

Ši veikla man vis primena, jog žmonės nėra tobuli. Mes dažnai klystame. Ir jei nuolat išgyvensime dėl savo klaidų – ims trūkti oro, mes užsimerksime tikrajam gyvenimo grožiui. Tam gyvenimui, kuriame būna sunkių momentų, tačiau pridėjus truputį iliuzijos ir kūrybos pamatytumėme, kaip iš tiesų viskas yra paprasta.

Noriu pasidalinti istorija, kaip lengvas ir kūrybiškas požiūris į situaciją gali išgelbėti ir palengvinti net ir sunkiausius vaikų išgyvenimus. Buvo gruodžio mėnuo, kartu su kitu kolega klounu lankėmės vaikų ortopedijos skyriuje. Gydytojai mūsų patys paprašė, jog padėtumėme pasiruošti mažai mergaitei Orintai prieš gan sudėtingą stuburo operaciją, kurios ji labai bijojo. Įėjus į palatą, nutvieskė saulės šviesa, viskas buvo balta balta, seselės kedeno patalus, o mažytė mergaitė gulėjo lovoje ir buvo ruošiama operacijai. Susižvalgėme su kolega ir be žodžių supratome vienas kitą, jau nebeatmenu aš ar kolega ištarėme žodžius:  „Pagaliau mes ją radome, štai mes įžengėme į baltų pūkinių debesų karalystę“. Viską, rodos, dengė balta migla. Tvyrojo pasakos jausmas. O mergaitė buvo tos baltos karalystės princesė, gulėdama lyg ant debesies. Pradėjome  kedenti patalus–debesis ir dainuoti iškilmingą karalystės dainą, kaip nei pati mergaitė nespėjo pajusti, o jau buvo išlydima į operacinę. Iškeliavome iš palatos dainuodami ir jausdami kūrybos pakylėjimą. Mus pasivijo Orintos mama ir nuoširdžiai padėkojo. Vienas gražiausių momentų buvo, kai po kelių savaičių rimtos reabilitacijos, mergaitė sugrįžo į palatą ir išvydusi mus su pakylėjimu ir šypsena veide sušuko: „Princesė sugrįžo!” Ir tai buvo tikra tiesa.

Būdama kloune išmokstu į viską žvelgti paprasčiau, nesudievinti materialių dalykų ir neužsimerkti tikrajam gyvenimo grožiui.

Į viską žvelgti paprasčiau

Aš esu Justė, klounados menu užsiimu jau 8 metus, esu ne tik klounė Rožė, bet ir “Raudonų nosių” meno vadovė. Nemėgstu heroizmo, nenoriu savo darbo sudievinti ir per daug jį išaukštinti. Manau, jog lankydama vaikus ligoninėje padedu ne tik jiems, bet ir sau. Mes, klounai, padedame sau išsivaduoti iš mus kaustančių taisyklių, normų ir visuomenės norų. Ir galiausiai tiesiog būdami kartu su vaikais, tėveliais ir gydytojais velniškai smagiai praleidžiame laiką.

Su klounės Rožės vaidmeniu įkūniju tai, kuo žaviuosi: teatrališkumą, eleganciją, moteriškumą. Ir dievaži, kiek senstelėjus galiu tapti panašia į tą klounę Rožę, kuri turi net ir „kleptomaniškų“ pomėgių, tačiau visada yra pasitempusi. Nepaisant to, Rožei nėra netinkamų vietų pasitaisyti pėdkelnes, nerangiai pasikasyti viršugalvį, dėlto, jog kartais ji nė nepastebi aplink esančių žmonių. Šis vaidmuo toks lengvas, taip organiškai užpildantis įvairiausias situacijas.

Klaunados menas suteikė galimybę ugdyti empatijos jausmą. Kuo toliau tuo lengviau suprantu, kada vaidinimą palatoje plėtoti ir žengti tolyn, kada reikia sustoti. Vaidinti klouną ir pasinerti į improvizaciją yra be galo smagu. Klounas yra vaikščiojanti klaida: kartais durys neatsidaro, ar yra įsijuosus stumiamos ne į tą pusę. Didžiausia ir smagiausia problema į kurią pakliūna visi klounai, kaip surasti tinkamiausią vietą atsistoti, kaip nesusvyravus, netrukdant kitiems, užimti būtent savo vietą.

Ši veikla man vis primena, jog žmonės nėra tobuli. Mes dažnai klystame. Ir jei nuolat išgyvensime dėl savo klaidų – ims trūkti oro, mes užsimerksime tikrajam gyvenimo grožiui. Tam gyvenimui, kuriame būna sunkių momentų, tačiau pridėjus truputį iliuzijos ir kūrybos pamatytumėme, kaip iš tiesų viskas yra paprasta.

Noriu pasidalinti istorija, kaip lengvas ir kūrybiškas požiūris į situaciją gali išgelbėti ir palengvinti net ir sunkiausius vaikų išgyvenimus. Buvo gruodžio mėnuo, kartu su kitu kolega klounu lankėmės vaikų ortopedijos skyriuje. Gydytojai mūsų patys paprašė, jog padėtumėme pasiruošti mažai mergaitei Orintai prieš gan sudėtingą stuburo operaciją, kurios ji labai bijojo. Įėjus į palatą, nutvieskė saulės šviesa, viskas buvo balta balta, seselės kedeno patalus, o mažytė mergaitė gulėjo lovoje ir buvo ruošiama operacijai. Susižvalgėme su kolega ir be žodžių supratome vienas kitą, jau nebeatmenu aš ar kolega ištarėme žodžius:  „Pagaliau mes ją radome, štai mes įžengėme į baltų pūkinių debesų karalystę“. Viską, rodos, dengė balta migla. Tvyrojo pasakos jausmas. O mergaitė buvo tos baltos karalystės princesė, gulėdama lyg ant debesies. Pradėjome  kedenti patalus–debesis ir dainuoti iškilmingą karalystės dainą, kaip nei pati mergaitė nespėjo pajusti, o jau buvo išlydima į operacinę. Iškeliavome iš palatos dainuodami ir jausdami kūrybos pakylėjimą. Mus pasivijo Orintos mama ir nuoširdžiai padėkojo. Vienas gražiausių momentų buvo, kai po kelių savaičių rimtos reabilitacijos, mergaitė sugrįžo į palatą ir išvydusi mus su pakylėjimu ir šypsena veide sušuko: „Princesė sugrįžo!” Ir tai buvo tikra tiesa.

Būdama kloune išmokstu į viską žvelgti paprasčiau, nesudievinti materialių dalykų ir neužsimerkti tikrajam gyvenimo grožiui.