Klounui dovana - tai kiekvienas nesusipratimas

05.vasario 2019

Dovana - nesusipratimas

Šalta, sninga. Ant palangės krentančios snaigės tik dar labiau sustiprina žiemos ir ką tik praėjusių švenčių nuotaikas. O dar ir sutiktas dėdė iš užsienio su dovanų dėže priverčia neraiškia anglų kalba pakalbėti apie meilę Lietuvai ir dovanas jai, vardines dovanas vaikams. „Kaip gera dovanoti“, – galvojame abu su Kazimieru eidami Onkohematologinio skyriaus koridoriais. Tačiau juk klounas nebūtų klounas, jei ir pats nesitikėtų dovanų! Klounui dovana – tai kiekvienas nesusipratimas.

Su Kazimieriu užeiname pas aukštą vaikinuką, maždaug 14 ar 15 metų amžiaus. Ant stalo gulinčiuose užrašuose, pamatau išraitytą Igno vardą. Greitai Kazimieriui pristatau šį vaikiną: „Čia juk Ignas!“. Kazimieras ištaria užtęstą, bet užtikrintą: „Labas, Ignai!”. Tik šis atsako, kad jis ne Ignas ir taip prasideda mūsų melodrama. Klausiu jų: „Tai kur dingo Ignas?“. Matau kaip Kazimieras raudodamas gniaužia kepurę rankose: „Juk sakei, kad čia bus tas garsus krepšininkas Ignas…“. Tuo metu – visos mano viltys žlugo. Klausiu jo: „O tai netinka žvaigždė Jonas?“. Kazimieras raudodamas dar didesnėmis ašaromis – „Aš išmokau visus Igno metimus į krepšį. Norėjau jam parodyti!“.

Jono mama, buvusi su mumis kartu palatoje, pasirodė esanti labai supratinga moteris. Šluostydamasi ašaras nuo juoko ji paprašė Jono, kad šis dėl Kazimierio (beveik 2 metrų ūgio ir 95 kg svorio berniuko) pabūtų Ignu. O šis pižamą dėvintis vaikinukas su lašeline prie rankos – mielai sutiko. Tada ir prasidėjo. Kazimieras su didžiausiu jauduliu demonstruoja mums visiems ką išmoko žiūrėdamas „Youtube“. Mes visi trys, žinoma, labai palaikome Kazimiero pastangas siautėti palatoje kaip krepšinio aikštelėje ir vis susimirksime tarpusavyje. Ach, kad jūs būtumėte matę, koks Kazimieras buvo laimingas. Kiek daug visi kartu mes juokėmės. Jis taip profesionaliai bandė žaisti krepšinį palatoje, nepaisant to, kad rankos rėmė lūbas.  Ir vis tik, Kazimieras džiūgauja iš laimės, Ignas (kurio vardas Jonas) su mama laikosi susiėmę už pilvų. Jau norėjome ir išeiti, tačiau Kazimieras prisiminė, kad nepaprašė autografo. Gavę didelę, tušinuku pieštą šypsenėlę ant delnų, ją dar ilgai turėjome.

Dovana pavyko. Ji buvo stebuklinga. Kazimieras laimingas, aš irgi, o palatoje dar ilgai girdėjosi juokas mums einant koridoriumi.