Kad bent trumpam mažytė asmenybė pasijaustų jaukiau šiame pasaulyje
Mažytis stebuklas
Sveiki, aš esu Joana, esu gydytoja klounė. Šiandien noriu pasidalinti savo istorija, apie 7 metų gydytojos klounės patirtį. Per šiuos metus susidūriau su žmogiškuoju paradoksu: užsidėjus kaukę atsiskleidžia žmogaus siela, išnyksta riba, kuri mus atskiria dėl mūsų pačių sugalvotų stereotipų, sergančių ir nesergančių žmonių bendravimo.
Aš esu mama ir žmona, vaidinu teatre vaikams, mėgstu poeziją, džiazo muziką. Tikiu, kad puikiai jaučiu erdvę ir kuriu ritmą, muziką iš visko kas joje yra. Man tai – savotiškas džiazas. Reikėjo pakeisti daug klounės rūbų, ieškoti naujų charakterio savybių, naujų spalvų, patirti daug nesėkmių, kol atradau, koks įvaizdis padeda man geriausiai išreikšti personažo idėją. Mano personažas yra Bela – balerina, primadona, siekianti kurti grožį bet kokiame pasaulio taške net jei tai būtų karo ligoninė. O šokis geriausiai išreiškia emocijas. Per šokį yra sukuriamas emocinis ryšis. Per šį vaidmenį priartinu savo meninį polėkį. Belos personažą užauginau nuo moters su „kaliošais“ iki balerinos, mėgstančios puošnius, blizgančius rūbus, o atlikdama tempimo pratimus ar nerangiai besisukanti ant pirštų galiukų, vaikams sukelia įvairių emocijų: smalsumą, nuostabą, juoką. Nusivilkusi kasdienius Joanos rūbus ir pasipuošusi balerinos suknele, kurdama su partneriu įvairias baleto šokio situacijas, kuriose nuolat klystama ir nepasimokoma iš klaidų, pastebiu kaip vaikai užmiršta savąjį rūpestį, kadangi ta netobulų formų primadona nebijo atrodyti juokingai, būtent ši savybė sugriauna visas nepatogumo, nejaukumo sienas, kuriomis apsistatę gyvename kiekvieną dieną. Šalia nerangios, tačiau tokios pasitempusios balerinos, aplinkiniai pasijaučia laisviau ir patys.
Mane aplanko mintys, jog kasdieniniame gyvenime aš nenoriu sustoti kurti savo asmenybės, nebespalvinti gyvenimo, neieškoti naujų jo formų. Užsiimdama klounados menu, aš bandau ieškoti naujo pasitenkinimo savo personažu, tuo pačiu ir savimi. Tai vis padeda atsigręžti į tikrąsias vertybes, tuomet ir į ligą, nesėkmę galima pažiūrėti kitomis akimis.
Nemažai laiko tenka praleisti naujagimių skyriuje, kuriame pasirodymus atliekame ne tik tėvams, bet ir kuriame ryšį su naujagimiais, net per anksti pagimdytais kūdikiais. Prisimenu įvykį, kai ligoninėje lankiau paliktą mamos naujagimį. Įžengus į palatą, kur tvyro tokia jautri, tokia trapi atmosfera išvydau išsigandusį mažytį naujagimį. Mano judesiai pasidarė minimalūs, mano personažas sumažėjo iki kūdikio dydžio tam, kad sujungtumėme mūsų skirtingus pasaulius: kad bent trumpam mažytė asmenybė pasijaustų jaukiau šiame pasaulyje, kuris yra toks svetimas ir be mamos šilumos. Priėjusi prie naujagimio atidariau muzikinę dėžutę, užgrojus švelniai muzikai, kūdikis prisimerkė ir sukluso. Jis ištiesė delniuką, aš šyptelėjau, jis užsidengė akutes – taip mažais žingsneliais pajutau, kaip kūdikis pažįsta aplinką. Galiausiai, išeidama iš palatos pamačiau, kaip mažylis mostelėjo rankyte.
Nežinau, galbūt tai buvo mano iliuzija, tačiau tikrai jaučiausi taip, lyg palatoje būtų įvykęs mažytis stebuklas.
