Diagnozė aiški - bus patriotė

19.birželio 2018

Mėgautis netobulumu

Sveiki, aš esu Justinas. Aš esu gydytojas klounas. Dar būdamas dešimties metų supratau, jog noriu būti aktoriumi, tačiau turėjau ir kitą užsiėmimą – labai mėgau skaityti knygas. Todėl visgi savo profesinį gyvenimą susiejau su lietuvių filologija. Organizacijoje „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ atsidūriau vedamas smalsumo ir paskatintas tos neįgyvendintos vaikystės svajonės, nors kaskart būdamas ant scenos susidurdavau su didžiuliu stresu.

Prisimenu ir klounų atranką, tuomet iš streso, rodos, pavirtau akmeniu, tačiau tuo metu pasitelkiau improvizaciją – tai tapo mano kuriamo vaidmens dalis. Aš tiesiog labai ilgai galėjau žiūrėti į vieną tašką, į grindų nelygumą, sienų baltumą ar durų rankeną, nustebęs kaip žmogus, kuris po šimto metų tai pamatė pirmą kartą išlindęs iš savo gimtojo miško. Taigi nuo to laiko neatsiejama mano klouno charakterio savybe tapo apibūdinimas – žmogus iš miško arba urvinis žmogus.

Pradėdamas kurti savo klouno personažą jaučiausi kaip pirmykštis žmogus, kuris pirmą kartą pamato žmones, moterį, vaikus. Kuris ne iš karto supranta, kas jis ir koks nori būti. Šiandien mano klouno personažas peraugo į kiek kitokį vaidmenį: šiandien aš Zigmas, kuris labai patinka visoms ligoninių seselėms. Zigmas mėgsta pikantišką ir netarpišką bendravimą bei mėgsta linksminti kitus dainuodamas ir grodamas gitara ar ukulele. Būdamas klounu sau leidžiu daug daugiau nei būdamas žmogumi, todėl labai smagu nusiųsti oro bučinį vienai iš seselių ir matyti, kaip jos skruostai įrausta, akyse atsiranda daugiau švytėjimo, o gera nuotaika perleidžiama ir pacientams. Kiekviename žingsnyje, kurį žengiu ligoninėje, suprantu, jog lankome ne tik vaikus, lankome jų tėvus bei džiaugsmo ir energijos suteikiame visam medicinos personalui.

Apie klounados ypatybes galėčiau labai ilgai pasakoti, kaip įdomu įkūnyti tą be proto naivų ir nuoširdų klouną, kaip kaskart net ir patį save nustebinu. Šiame klounados meno pasaulyje veikia kitos taisyklės: klounai mėgaujasi netobulumu, iškylančiomis problemomis bei tik čia ir dabar egzistuojančia akimirka.

Natūralu, jog klounų patiriamų nuotykių temos yra artimos šiandienos aktualijoms. Prisimenu vieną istoriją, kuri buvo paskatinta Lietuvos šimtmečiu tvyrančia nuotaika. Su kolega klounu užsukome onkohematologijos skyriaus laukiamąjį. Vos dirstelėjus pro palatos duris supratome, jog palaikymo ir nuotaikos praskaidrinimo reikėjo tėveliui, kuris susirūpinusiu žvilgsniu žvelgė į kelių mėnesių miegantį kūdikį. Tyliai paklausiau jo: „Lėja miega?“. Tėvelis atsakė: „Laukia kardiogramos“. Tuomet supratome, jog kardiogramą labai tyliai ir švelniai galime atlikti mes patys. Uždėjome ant pilvuko geltoną kamuoliuką, sušnabždėjau tėveliams: „Tuoj kardiogramos grafikėlis išlįs“ ir čia pats iššoko dar žalias ir raudonas kamuoliukai. Taip švystelėjo: geltona, žalia, raudona. „Diagnozė aiški – bus patriotė“, tuomet palatoje pašnibždomis nuskambėjo Lietuvos himnas. Tėvelio akyse švystelėjo džiaugsmo ašaros, o ateinantys daryti kardiogramą gydytojai buvo pasitikti su plačia šypsena.

Tėveliai su negaluojančiais vaikučiais ligoninėse turi būti jų didžiausia atrama ir stiprybė, todėl gera matyti, kaip klounų pasirodymai patiems tėvams pritrūkus energijos, suteikia didžiausią įkvėpimą.