Padovanok man savo liūdesį

Klounės Lelijos istorija iš vaikų ligoninės

Atkeliaujame į Onkologijos skyrių. Vos užgavus kelias ukulėlės stygas, mus pasitinka Sauliaus mama. Ji labai myli klounus ir yra ištikima mūsų draugė. Paauglys sūnus retai mus įsileidžia į palatą, o su šia mama draugaujam jau 4 metus! Vos mus išvydusi mama susijaudina: „turiu jums dovaną“. Aš su Egidijumi, žinoma, apsidžiaugiame – mėgstame dovanas!

,,Noriu padovanoti savo liūdesį,“- sako mama Susižvalgom su kolega: „Aišku! Paimsime. O kokio jis dydžio?“. Mama rankomis rodo, kad laaaaabai didelis. Duodame ženklą ir mama meta mums liūdesį - gaudome! Och, tikrai koks sunkus ir tamsus! Spaudžiam iš visų jėgų, suvyniojam iki kompaktiškesnio dydžio ir įdedam į mano rankinę Dar pažadam, kad nusiųsim jį toli toli. Mamos veide šypteli skruostų duobutės, o akyse sublizga dėkingumas.

Užsukame pabendrauti ir su Sauliumi. Šį kartą jis mus net nufotografuoja ir nusiunčia sesei! Atsisveikiname iki kito karto, o Lelijos rankinuke neramiai spurda tamsus suspaustas liūdesys, kurį šį kartą atidavė mama. Taip va, po žiupsnelį, po truputį, stengiamės, kad susitikus su klounais pasijaustų bent kiek šviesiau ir laisviau širdyje.