Mažiausios kaukės pasaulyje galia

Aktoriaus Paulio Kavoliūno istorija

Jau beveik 4 metus klounauju. Teko aplankyti šimtus vaikų, o pastaruosius 2 metus lankausi pas senelius senelių namuose. Neslėpsiu – šios programos laukiau labiausiai, nes savo gyvenime senelių neturėjau, visi šį pasaulį paliko gana anksti. Deja.

Pamenu pradžią. Kaip klounauti seneliams? Juk tai žmonės, kurie dėl istorinių aplinkybių turėjo sunkią vaikystę, bet senatvėje pas juos atvyksta klounai pažaisti. Vienai močiutei tuokart nepatikau – sakė, esu nevykęs klounas, kas šiaip jau labai juokinga.

Kitas apsilankymas buvo po mėnesio. Jaudinausi. Norėjau sukurti gerą ryšį, įrodyti, kad esu geras klounas. Su kolega beldžiamės pas ją, ir matau, kad ten – ne ji, o kita senolė, perkelta iš kito aukšto. Atėjo suvokimas. Čia žmonės pasikeičia tik vienu atveju. Mirtis. Ji visada čia, šalia, bet tuo pačiu ir nepalyginamai toli. Ypač momentuose, kai žaidi. Žaidimas tarsi sumažina mirties toną.

Tąkart pergyvenau – norėjau pataisyti santykį, o nebegaliu. Jos nebėra! Ir kilo klausimas: o kaip aš galėsiu atsisveikinti su senoliais, su kuriais sukursiu stiprų ryšį? Kaip bus tada, jei jautriai priimu situaciją, kai ryšio sukurti nepavyko? Ar skaudės?.. Ir tas momentas atėjo. Netikėtai. Nelaiku.

Apie man artimos senolės Aldonos mirtį sužinojau treniruotės sporto salėje metu. Laikas sustojo. Treniruotės nebebuvo. Buvo tik mano mintys ir atsiminimai apie ją: kaip mes dainuodavom, kaip klausėmės jos patarimų, kaip kiekvieną kartą, matant stiprėjančią demenciją, Romas sakydavo: „Aldona, tu gali! Tu atsimeni! Nepasiduok!“ O jai kartojant, kad „viskas man jau viskas, greitai laikas...“, Romas atsakydavo: „Dar ne dabar, Aldona. Dar pabūkim.“ – „Na, gerai sakai, dėl tavęs pabūsiu dar“, – atsakydavo ji.

Laidotuvės praėjo, niekas nepranešė, nieko nežinojau… bet jaučiau, kad turiu atsisveikinti. Romui reikia atsisveikinti su Aldona. Suradau jos kapą kapinių informacinėje sistemoje (mane nustebino, kaip viskas gerai dokumentuota – galima rasti bet kurį mirusįjį).

Atvažiavau aš ir atvažiavo klounas. Užsidėjau nosį. Klounas kapinėse uždegė žvakę, aptvarkė kapą, padainavo Aldonai dainą, pasimeldė ir atsisveikino.

Mes nežinome šių žmonių istorijų, šeimyninės situacijos, santykių, nuodėmių ir laimėjimų, bet žinome, ką sukūrėme – tai mūsų ryšį su jais. Ir tame matau misiją: išlydėti su ryšiu.

Po tokių istorijų manęs klausia: „Ar tau sveika dirbti tokį darbą?“NE TAS ŽODIS! Tai dovana!Esu gyvas, kol jaučiu, ir jaučiu, kol esu gyvas. Emocijos – žmogiškosios būties esmė. Jauskime ir leiskime joms būti! Tai tokia ta mažiausios pasaulyje kaukės galia!