Kai žodis „ačiū“ tampa neįkainojama stebuklo dovana

04.gegužės 2021

Aktorės Indrės Mickevičiūtės-Petrauskienės prisiminimas iš ,,gyvo'' susitikimo su senjorais socialinės globos namuose

Šis susitikimas įvyko dar tada, kai senelius galėjome lankyti be apribojimų ir kaukių. Kaip visuomet  su gera nuotaika ir nusiteikimu patirti ne vieną stebuklą.  Tačiau pasitaiko dienų, kai klounavimo metu sunku sulaikyti emocijas, jos ima ir prasiveržia net ir būnant su mažiausia kauke pasaulyje -  raudona nosimi.

Tąkart senelius lankėme kartu su Zigmu, tad muzikos ir šokių tandemas visiems kėlė nuotaiką ir dovanojo šypsenas. Jau ruošėmės belstis į vienos močiutės duris, kai iš slaugytojos išgirdome perspėjimą - ,, Gal geriau neikit ten, vis tiek nereaguos, gal eikit pas tuos, kurie aktyvesni.‘‘ - Tačiau tik pasakykit klounams, kad jie kažko negali – iškart apima azartas, užverda kraujas ir norisi nerti į iššūkius stačia galva. Taigi pravėrę kambarėlio duris, išvydome gulinčią ir beveik nejudančią močiutę. Jos dailiai ant krūtinės  sudėtos rankos vos vos kilnojosi nuo lėto kvėpavimo. Supratome, kad šioje situacijoje  nesistengsime prajuokinti, pašokdinti, bet tiesiog būsime kartu su ja susitikimo akimirkoje. Zigmas užgrojo ukulėle, aš (Džilda) uždėjau savo ranką ant močiutės rankų ir leidome muzikai užpildyti kambarį. Palietusi močiutės šiltas, nuo laiko tėkmės susiraukšlėjusias rankas, mane apėmė nuojauta,  kad turime neskubėti ir neišeiti. Nors supratau, kad tikėtis kažko lyg ir neįmanoma, bet jaučiau, kad dar kelias minutes turime pabūti. Ir taip gera klausyti savo širdies! Praėjus šiek tiek laiko jau ruošėmės atsisveikinti, ištarėm ,,iki“.. Tuomet močiutė tyliu balsu atsakė - „ačiū“.  Kitaip ir negalima būtų pavadinti -  „susitikimo stebuklas“. Ir tikrai, tokiomis akimirkomis, net raudona nosis nepadeda sulaikyti ašarų, kurios nuo džiaugsmo, netikėtumo ir dėkingumo užpildo tavo akis.

Ir aš sakau „ačiū“ tai dienai, už tai kad ji nutiko ir nepatingėjo laukti, kad mums parodytų, jog stebuklai egzistuoja.