Kad galėtum pasakyti - gyvenimas yra gražus

Klounės Džildos istorija

Pasibeldžiame ir lėtai praveriame duris. Jau žinau, kad šiame kambarėlyje bus Antanas. Vienas pirmųjų senelių, pas kurį pradėjome lankytis prieš septynerius metus globos namuose.

Tuo metu jis čia gyveno dviese, su žmona, kuri turėjo demenciją. Jie buvo tokia pora, kad kaskart pagalvodavau: „va, ir aš norėčiau taip senatvėje su savo vyru – taip mylėti vienas kitą, taip rūpintis ir prižiūrėti. Atrodo susitiko žmonės visam gyvenimui. Kai ateidavome, improvizuodavome apie pagarbą, meilę, santykius. Žmona "iškeliavo" prieš du ar tris metus. Senolis taip ir liko vienas kambarėlyje.

Antanas kilsteli galvą iš patalų ir klausia: „kas čia atėjo, kas čia atėjo“? „Klounai, Antanai, tavo draugė Džilda atėjo“. „Taip prisimenu, - sako Antanas, - Jau sunkiai matau, sunkiai girdžiu, bet jūs visada mane aplankot. Džiaugiuosi, kai ateinate“. Prieiname arčiau lovos, paimam jo ranką: „Viskas gerai, Antanai, atėjome pasisveikinti. Labai gera jus matyti“.

Ir pradėjome kalbėti apie gyvenimą. Taip jautriai, taip iš širdies: „Liūdna, kad nėra tų jėgų, bet sūnus vis ateina. Ir jūs ateinate. Nors yra liūdesys, bet gražus buvo mano gyvenimas, gražus“ – sako Antanas.

Taip sukyla viskas viduje. Atsisuku į savo kolegę, akyse sirpsta ašaros. Bet ne nuo liūdesio ar gailesčio, o nuo gėrio, kurį skleidžia šis šviesus žmogus. Atrodo, kad klounai atiduoda dalį savęs per kiekvieną susitikimą. Bet, man rodos, žymiai daugiau šviesos išsinešame.