Richardo istorija paprasta, kaip ir jo charakteris. Jis buvo neklaužada, kuomet darydavo tai kas nepatinka ir angelėlis, kuomet kas patinka. Kai buvo mažas – mokėsi mokykloje ir laisvalaikiu dainuodavo, bet po antros klasės metė mokyklą ir visą laiką skyrė muzikai. Tėvai, žinoma, nebuvo tuo patenkinti ir mažąjį Richardą privertė grįžti į mokyklą. Šiaip ne taip, jis baigė dar vieną klasę ir vėl metė mokyklą. Tėvai vis bandė ir bandė jį grąžinti. Ėmėsi įvairiausių priemonių, bet kuo toliau, tuo Richardas dažniau tą mokyklą mesdavo. Kartą tėtis jį palydėjo iki mokyklos durų, o Richardas išlipo pro langą ir anksčiau už tėtį grįžo namo. Kitą kartą namuose anksti atsikėlė, prasuko visus laikrodžius penkiomis valandomis į priekį ir nuėjo miegot, todėl ryte atsikėlę mama ir tėtis pagalvojo, kad pramiegojo pusę dienos ir mokykloje jau baigėsi pamokos. Galiausiai mama ir tėtis susitaikė su tuo, kad jų sūnelis ne mokyklai sutvertas ir padovanojo jam gitarą. O tada Richardas grojo, grojo ir grojo. Taip Richardas ir užaugo. Namuose rengdavo koncertus, stebino močiutes ir tetas savo muzikalumu. Protu, aišku, nestebino, nes tik tris klases baigė, bet gi niekam to proto iš Richardo ir nereikėjo. Ir dabar jis toks – muzikalus, linksmas, bet šiek tiek beprotis ir kartais nežinantis paprastų, net ir penktokui akivaizdžių dalykų!