Žinai, buvo visai nebaisu

Šįkart dirbome su didele vaikų grupe. Tarp jų buvo ir vienas labai nedrąsus berniukas. Pasiūliau jam kartu išmokti ypatingą magijos triuką su gėle ir vazonėliu. Jo akys net sužibo – berniukas iškart sutiko.

Pasirodymo dieną pasigedau berniuko. Sužinojau, kad jis liko savo kambaryje, todėl nuėjau jo aplankyti. Radau jį gulintį po antklode. Jis drebėjo iš baimės ir vis kartojo, kad neateis, nes labai bijo. Nenorėjau jo spausti, tik pasakiau: „Jeigu norėsi – ateik. Jeigu ne, viskas gerai.“

Po kurio laiko pamačiau berniuką ateinantį į salę. Nenorėjau jo išgąsdinti, todėl nekviečiau jo ant scenos. Vietoj to nusileidau pas jį ir pasakiau, kad salėje yra berniukas, mokantis ypatingą magijos triuką. Tada padaviau jam vazonėlį su gėle. Jis ištarė savo burtažodį. Salėje stojo visiška tyla – visi žvilgsniai nukrypo į jį. O tada iš niekur atsirado gėlė. Triukas pavyko. Berniukas buvo be galo laimingas, o salėje nuaidėjo garsūs plojimai. Buvo matyti, kaip jis didžiavosi savimi.

Po pasirodymo, kai visi vaikai gavo diplomus, berniukas priėjo prie manęs ir pasakė: „Žinai, buvo visai nebaisu.“

Tą akimirką dar kartą supratau, kad niekada nežinome, kiek drąsos žmogui kainuoja net ir pats mažiausias žingsnis. Tačiau kai šalia atsiranda palaikantis žmogus, kartais užtenka vieno padrąsinimo, kad tai, kas dar prieš akimirką atrodė neįmanoma, taptų įmanoma.“