Klounas, kuris bijo labiau

Palatoje guli mergaitė. Atrodo, ji nelabai nori, kad užeitume. Žvilgsnis it liūdesio vandenynas, akys laksto po visą palatą. Tuo tarpu mama moja: užeikit, užeikit. Judam pro duris lėtai ir pradedam slėpynių žaidimą. Vaidinam, kad ir mes truputį bijom. Lelija įsidrąsina, mosteli galva į kolegą Steponą ir sako: va, slepiasi, nedrįsta. Mergaitės akys stabteli, ji susidomi. Žaidžiam toliau – Steponas tupi po lova ir vis klausinėja – ar mane matai? o dabar? ar matai?

Mergaitė taip įsitraukia į žaidimą, net pamažu ima keltis, kyla kyla kol atsisėda. Mūsų slapukų žaidimą pertraukia staigus mamos šūksnis: aaahhhh. Mes sužiūram į ją, o mama visiškoj euforijoj. Tu atsisėdai! Tu atsisėdai! – nepaliauja džiaugtis mama.

Kaip vėliau sužinome – mergaitė gulėjo po operacijos ir buvo ne itin lengva judėti, ką jau kalbėti apie atsikėlimą. Bet jai pavyko! Nes ji norėjo pamatyti klouną, kuris bijo labiau nei ji :)