Kaip sena kasetė, kur tik vietomis eina įrašas

Tik įžengus, nesupratau ar turėsim kontaktą, nes močiutė gulėjo nusisukus į sieną. Nekalbėjo. Atrodė tokia silpna. Nors su Liusinda buvom užsikūrusios koncertuoti, kažkaip intuityviai sulėtinom tempą. Pasilenkiau arčiau ir pamačiau, kad senolė ne šiaip guli nusisukus ir ignoruoja. Ji vos regimai, lūpų kampučiais kartoja dainos žodžius. Ir rieda ašaros ant baltos patalynės. Ant jos kaulėtų šaltų rankų uždėjau savąsias ir toliau tyliai dainavau. Ji kartojo ir kartojo. Vis pabandydama išleisti ir garsą, bet nelabai sėkmingai. Pabaigus dainuoti, didžiam mūsų nustebimui ji tarė: "aš prisimenu, aš viską prisimenu, kaip tu, mokytojų kambary atėjai... aš prisimenu.."

Kažkokiame sielos kampelyje prasimerkė atsiminimai. Buvo taip gražu ir jautru. Močiutė žinojo dainą iš seniai. Ji prisikėlė akimirkai it sena kasetė, kur tik vietomis eina įrašas. Tais momentais suvirpa viduje. Ir pasimato, koks neišsemiamas yra žmogus.