Kai juokas tampa prasmingiausia kalba

Bela su Egidijumi užeina į palatą. Ant lovos sėdi mergaitė ir mama, ukrainietės. Belai sukirba džiaugsmas, nes gali susikalbėti, o Egidijus tik išplečia akis. Ir ši pradžia jau nežada nieko gero. Bela sako: žiūrėk, kokios mielos, gražios svetės iš užsienio, ar gali mandagiai su jomis pasisveikinti? Ką sako Bela, mergaitė ir mama puikia supranta, o Egidijus daro viską, išskyrus tai, kas jo prašoma. Jos kikena nuo pirmos sekundės, nes suvokia, kad Egidijus nesupranta nei žodžio. Bela kviečia pasisveikinti, o jis galvoja, kad reikia kažką surasti, Bela kviečia padainuoti dainą, o jis išeina iš palatos. Šis nesusipratimų žaidimas „paima” širdis savo paprastumu ir naivumu. Kai pagaliau ateina metas atsisveikinti, Egidijus šauna: pryvit dorohi. Merginos verkia iš juoko